„Šiandien jaučiuosi laimingas… laimingas ir… laimingas“ arba beveik metai savanorystės Šeškinės vaikų dienos centre. 18-metės Erikos patirtis.

Kaip tapai Šeškinės vaikų dienos centro savanore?

Kokių lūkesčių šiai patirčiai turėjai?

Apie dienos centrą sužinojau iš skelbimo įvairių savanorysčių grupėje socialiniame tinkle. Sudomino aprašymas. Žinojau, kad viena iš mane dominančių studijų krypčių yra psichologija, be to, vasarą buvau savanoriavusi stovykloje ir man labai patiko dirbti su vaikais. Sukaupiau pakankamai drąsos ir susisiekiau su dienos centro vadovėmis. Iš šios patirties tikėjausi aiškiau suprasti, ką noriu veikti gyvenime, išsiaiškinti, ar psichologija tikrai yra man tinkamas kelias, įgauti patirties dirbant su vaikais bei prasmingai praleisti laiką.

Kaip jauti ir pastebi, ką ši savanorystės patirtis tavyje labiausiai pakeitė?

Ką padėjo savyje atrasti, suprasti, suvokti apie gyvenimą?

Manau, visa savanorystės patirtis man suteikė daug drąsos, pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Ankščiau būdavo labai sunku patikėti, kad yra dalykų, kurie man sekasi, ar, kad moku ir sugebu kažką daryti gerai. Grįžtamasis ryšys iš vadovių, pokalbiai ir apsikabinimai su vaikais bei apskritai buvimas sudėtingose situacijose ir susitvarkymas su jomis tikrai labai stipriai padėjo pasitikėti savimi.

Suvokiau, kad esu kūrybingesnė negu maniau bei tai, kad kūryba gali pasireikšti ne tik muzikoje, literatūroje ar dailėje, bet ir įprastoje kasdienybėje. Supratau, kad kartais tiesiog būdama šalia ar žaisdama kartu, galiu padėti vaikui jaustis saugiau ir šilčiau, bei, kad jų apsikabinimai, padėkojimai ar tiesiog draugiški žvilgsniai man yra vertingesni už bet kokį atlygį.

Pasidalink keliomis akimirkomis iš dienos centro kasdienybės, kurios tau labiausiai įstrigo.

Man itin didelį įspūdį sukėlė, kaip gražiai vaikai kalba apie savo jausmus. Labai sužavėjo šių pasidalinimų paprastumas, o labiausiai patikęs šis: „Šiandien jaučiuosi laimingas… laimingas… ir… laimingas“. Pamenu, kažkada su vienu berniuku sėdėjome vadovų kambaryje ir apžiūrinėjome praėjusią savaitę vaikų padarytus sniego gaublius. Jis manęs paklausė, kaip jie vadinasi, o aš buvau pamiršusi

pavadinimą, tad paklausiau: „O kaip tau atrodo?“ Jis pasakė : „Stebuklinukai“. Nuo tada tai naujas mano mėgstamiausias žodis.

Kaip manai, kokios įtakos tavo tolimesniam gyvenimui ir pasirinkimams turės ši savanorystės patirtis?

Savanorystės patirtis man labai padėjo tvirtai apsispręsti, kad noriu studijuoti psichologiją. Supratau, kad man be galo įdomu gilintis į dienos centro vaikų išgyvenimus, problemas, džiaugsmus. Supratau, kad noriu sužinoti ir suprasti, kas sąlygoja jų elgesį ir kaip geriausiai galėčiau jiems padėti. Taip pat supratau, kad ateityje tikriausiai norėsiu dirbti su vaikais, nes galimybė su jais bendrauti, žaisti, kurti ar tiesiog pabūti, man atperka visą nuovargį, išsekimą ar šiaip sunkesnes dienas bei konfliktus. Dažnai būna, kad ateinu į dienos centrą visiškai išsekusi, tačiau išeinu pilna energijos, įkvėpimo ir laimės.

Greitai baigsi mokyklą, esi ant slenksčio į suaugusio žmogaus gyvenimą.

Kaip manai, kuo savanorystės patirtis tave padaro kitokia nei tavo bendraamžiai?

Galbūt ką nors pastebi bendraudama su klasės ar kitais draugais?

Manau, savanorystės patirtis mane padaro kitokia nei mano bendraamžiai, suteikdama man galimybę išbandyti save už mokyklos ribų. Jau kurį laiką jaučiau, kad joks dalykas iš mokyklinio kurso manęs nedomina ir nekelia iššūkių. Tikrai jaučiau nerimą, kad nėra srities kurią norėčiau studijuoti.

Atėjusi į dienos centrą, pamačiau, kad pasaulyje yra žymiai daugiau kelių, kuriuos galiu pasirinkti, o mokykla parodo itin mažą jų dalį. Bendraudama su kai kuriais klasiokais, pastebiu, kad mano pasaulėžiūra yra platesnė ir gilesnė, taip pat pastebiu, kad žymiai geriau moku atsiriboti nuo mokslų ir pasidžiaugti kasdienybe, kas yra be galo svarbu, ypač dvyliktoje klasėje.

Savanorę Eriką kalbino Justė