PARAPIJOS ŠEIMADIENIS

Anksčiau tai buvo derliaus, parapijos veiklų atidarymo šventė, o šiais metais – ŠEIMADIENIS – mūsų didžiulės Pal. Jurgio Matulaičio parapijos šeimynos laikas švęsti!

Į parapiją kiekvieną mūsų atvedė skirtingi keliai: vieną – kunigo tarnystė, kitą – savanorystė „Afla“ kurse, trečią – pasiruošimas sakramentams, ketvirto kelionė prasidėjo chore ir panašiai. Visi susitinkame ir prasilenkiame skirtingu metu. Tačiau šį šviesų sekmadienį nuo ankstaus ryto galėjai išvysti besiruošiančius parapijiečius. Pamačius balionais ir girliandomis išpuoštą pievą, viskas tampa artima. Gintarė sakė: „Ateini, visi atrodo pasikeitę, lyg ir nieko nepažįsti, bet sava, lyg namie“. Aplinkui sukasi žmonės, lyg ir ieškodami kažko, blaškosi pritrūkę priemonių, ruošiasi. Ir staiga supranti, kad skamba varpas – Šv. Mišios prasidėjo.

O bažnyčia pilna šviesos, šilumos, Šventosios Dvasios ir… žmonių. Seniai mačiau tokią gausybę susirinkusių. Ore tarsi tvyro susijaudinimo, džiaugsmo nuotaika. Visi gražūs – kas pasidabinę žaliais ar geltonais Darnos klubo marškinėliais, kas suknelę specialiai apsirengęs, kas savo tatuiruotėmis pasipuošęs, o kas prie klausyklos vis dar laukia eilėje ir nori papuošti širdį. Visi tokie skirtingi, tačiau jauti, kad esame viena Bažnyčia. Vaikai ieško sau patogesnės vietos, kas tėčiui ant rankų, o kas ant mamos minkšto megztinio atsisėdęs. Svarbu, kad matytų, kaip tėvai meldžiasi, galėtų atkartoti, ką tėvai daro ir sako – galbūt kiek nerimastingai, galbūt su šypsena, o gal su nuovargiu, bet nuoširdžiai. Kartais net nebegirdi, ką klebonas taip nuoširdžiai pamokslauja, nes girdi tik vaikus aplink save, matai pakylėtus senjorus, atsidūstančias mamas ir dėkoji, kad ir tu esi dalis to. Ir taip mes gausiai meldžiamės už parapiją, už savanorius, už darbuotojus, už šeimas, už jaunimą, už kavinę, už dvasininkus ir visus čia susirinkusius. Ir atnašų gausu: duonos kepalą neša visa penkių asmenų šeima, darželinukai atneša žuveles, senjorė – uogienės, negalią turintis žmogus – žvakę, dienos centro jaunuoliai – kaštoną, jauna pora – duoną ir vyną. Simbolių gausoje kiekvienas randa sąsajų ir neša mintimis save. Apsižvalgai aplinkui ir supranti, kad čia, prie Viešpaties altoriaus, viskas tampa viena. Komunijos priimti keliauja tikrai gausus būrys. Širdyje sukyla nerimas, o jeigu neužteks!? Laimingi, palaiminti ir pamaitinti parapijiečiai juda po bažnyčią. Kur yra Dievas, ten visko visiems gana. O džiaugsmas skamba giesmėmis ir plojimais. Džiugūs žmonės keliauja iš bažnyčios: kai kas su jauduliu pasiimti kvietimą dalyvauti susitikime su Popiežiumi Pranciškumi, kiti skuba pasisveikinti su seniai matytu bičiuliu.

Pieva šalia bažnyčios pamažu atgyja: žmonės vaikšto, sveikinasi, klausia, repetuoja, vaišinasi, kalbasi, stebisi, džiaugiasi, krykštauja, bėgioja, šypsosi. Klebonas Justinas taria žodį ir pakviečia žmones susipažinti su gausiomis mūsų parapijoje veikiančiomis veiklomis. Šie metai yra ypatingi – švenčiame 15 metų Šeimos pagalbos centro sukaktį ir šeimų klubo Darna 20–metį. Laiminame gerybes, kuriomis vaišina kavinė Agapė ir tas, kurias patys parapijiečiai iškepė. O scenoje vis pasirodanti Eglė primena, kad bus daug įvairių užsiėmimų: zona aktyviems ir norintiems kūrybiškai praleisti laiką, žaidimai šeimoms ir… Jurgio Brūzgos koncertas. Ši pieva kelioms valandoms tampa susitikimų oaze, kur senjorai dalinasi, ką šiais metais veiks Senjorų svetainėje, savanoriai kviečia prisidėti savo tarnyste. Randi didžiulę Darnos palapinę su daugybe nuotraukų, regi žmones, besinešiojančius Pal. Jurgio Matulaičio draugijos lankstinukus, ir Alfos kurso komandą, lipančią į sceną pasidalinti daina. Vakarinių katalikų vėliava iš tolo kviečia susipažinti su jaunimu, besirenkančiu sekmadienio vakarais. Štai rankdarbių kampelis su galimybe pasigaminti ženkliuką ar magnetuką, stalo futbolo ir sėdmašių erdvės, kur pilna bendraujančių ir žaidžiančių paauglių. Galima išvysti net policijos automobilį, demonstracinius ginklus, kinologų pasirodymus su šunimis, grupę vyrų, kviečiančių į priklausomybę turinčių žmonių sueigas, moteris iniciavusias kursą mergaitėms apie jų ypatingą dovaną – vaisingumą, didžiausią vaikų džiaugsmą – batutą, ir dar daug visko.

Parapijiečiai kalbasi, dalinasi naujienomis, mintimis, šoka, dainuoja ir švenčia buvimą kartu. Po kelių Jurgio dainų visi susikabiname ir vieningai judame į taktą, o jis į mikrofoną taria: „Tai ir yra šeima!” Tiesa, mes esame Šeimų Šeima – Bendruomenė! Džiaugtis tuo ką turime, ką sukūrėme – tai Dievo dovana! Tačiau išgristi, ko dar trūksta, tai yra iššūkis. Ir taip, parapijiečiams vis dar reikia piligriminių žygių, jaunimo susitikimų, stovyklų vaikams ir paaugliams, vietų, kur kiekvienas galėtų augti tokiu būdu, kuris jam artimas. Kas tai galėtų įgyvendinti? Patys! Reikia prisiimti atsakomybę, nes juk niekas kitas, tik mes patys esame parapija, oazė, kur gali burtis kiekvienas, randantis bendramintį. Ir kaip Jurgis Bruzga dainavo, turim mes „keist pasaulį nuo savęs“. Tad džiaukimės, dėkokime, kartu su Tėvu toliau kurkime ir keiskime pasaulį!

 

Rima, vakarinė katalikė, sakramentų priėmimui pasirengti padedanti sodininkė

 

Svarbu!

2proc

Socialinių veiklų laikraštis

Matulaičio Respublika

LithuaniaEnglish