Katechezės Šeškinės vaikų dienos centre gydytojai Giedrei tapo galimybe atsiliepti į širdies kvietimą

 

„Ar esate kada girdėję apie Dievą“, – paklausia Giedrė – gydytoja, pajutusi, kad nori vaikams pasakoti apie tikėjimą. Netrukus atsakymas pasigirsta vaikų būryje: „Jis yra labai geras žmogus, kuris numirė dėl mūsų.“ „Ne, jis ne žmogus“, – prieštarauja kitas vaikiškas balsas. „Jūs abu esate teisūs, nes Dievas buvo ir žmogus, ir ne žmogus“, – kantriai aiškina Giedrė, pirmą kartą prieš kelis mėnesius atėjusi vesti katechezių Šeškinės dienos centro vaikams.

„Visą gyvenimą galvojau, kad būtų smagu mokyti kitus ir jaučiau tam pašaukimą,“ – apie norą ateiti pas vaikus pasakoja ligoninėje gydytoja dirbanti Giedrė Grigienė. „Keletą metų einant tikėjimo keliu, norėjosi dar kažką nuveikti Dievui ne tik medicinoje. Pamenu, kartą buvau mišiose, kai kunigas sveikino susirinkusius vaikus ir jų tėvelius, pradedančius katechezę. Pajutau, kad ir aš norėčiau būti katechete. Kalbėjau apie tai savo aplinkos žmonėms ir galiausiai sulaukiau skambučio iš Pal. J. Matulaičio socialinio centro. Priėmiau tai, kaip kvietimą iš Dievo.“

„Kaip galėjo Dievas sukurti visą pasaulį, jei jis dar nebuvo gimęs“, – tokio klausimo iš vaikų per kitą savo pamokėlę sulaukia Giedrė. „Jis buvo dvasia, o dvasia gali sukurti bet ką“, – nepasimeta Giedrė. „Bet ką? Net ir juodąją skylę?“, – toliau sudėtingus klausimus beria vaikai. O Giedrė su klausimais irgi neatsilieka, kviesdama juos pagalvoti, ką jie jau žino: „Kas yra angelai“, „Kas parašė Šventąjį Raštą?“, „Kaip galima melstis?“

„Pirmą kartą sugalvoti, apie ką kalbėti su vaikais buvo labai paprasta, nes buvo adventas. Temas dažniausiai galvoju pati, nes tai būna tai, apie ką man pačiai yra lengva kalbėti ir kas atrodo svarbu. Dabar laukiame Šv. Velykų, tad su vaikais, manau, svarbu kalbėti apie patį Jėzų. Koks jis yra ir ką jis darė, kokia buvo Jėzaus misija šiame pasaulyje – atpirkti žmones, kad turėtume amžinąjį gyvenimą. Vaikams būtų džiugu ir smagu sužinoti, kokius Jėzus darė stebuklus, pavyzdžiui, išgydė neregį ar raupsuotąjį“, – tikėjimo pamokėlių temas atskleidžia Giedrė. „Norisi visa tai paversti žaidimu – gal apvyniosime kurį nors vaiką kokią plėvele ar raiščiais ir paskui kaip jau išgydytą nuvyniosime“, – šypsosi katechetės kelią su vaikais išbandanti medikė.

Jėzaus istoriją, jo mokymą ir visa ką būtina žinoti tikinčiajam, Giedrė dažnai vaikams pateikia žaismingai. Štai maldą „Tėve mūsų“ ji paverčia dėlione ir kartu su vaikais sudėlioja sukarpytus maldos žodžius į teisingas vietas. Iš dėžės po vieną traukdami įvairius daiktus – kryžiuką, angeliuką, šventąjį paveikslėlį – vaikai sužino, ko reikia, norint pasimelsti. „Reikia susigalvoti vietą maldai, kur jūs nusiraminate. Kai liūdna

ir kai linksma, kai gera ir kai negera – visuomet galima Dievo paprašyti pagalbos,“ – moko Giedrė vaikus, į ją nukreipusius smalsius žvilgsnius. „Dievo žodis yra gyvas ir jam galima užduoti bet kokį rimtą klausimą…“

„Noriu, kad mokykla būtų geresnė…“, „aš noriu kačiuko…“ – pasigirsta vaikų mintys maldoms. O Giedrė skuba pasidalinti istorijomis iš savo pačios gyvenimo: „Mano dukra maldomis yra išprašiusi šuniuko. Kai ji melsdavosi dėl jo, keitėsi ir mano širdis. Aš pati vaikystėje gal metus esu meldusis, nes norėjau turėti dviratį.“

„Kai pasakojau vaikams apie maldas ir apie įvairias jų formas, pamenu, kaip vieną iš būdų kalbėti su Dievu pasiūliau vaikams parašyti laišką“, – įspūdžiais ir pirmųjų savo katechezių dalijasi Giedrė. „Vienas vaikas laiške parašė, kad jis norėtų turėti Bibliją, kitas, kad myli Jėzų. Vaikai yra tokiomis atviromis širdimis ir stengiasi pamokėlėse nuoširdžiai dalyvauti.“

Tikėjimo pamokos kartą per mėnesį vaikų dienos centro vaikams Giedrę drąsina ieškoti savo kelio toliau – mokymų, kursų ar studijų, kuriuos baigusi galėtų dirbti katechete. „Žiūrėsiu, kaip Dievas pasakys ir parodys man suplanuotą kelią. Dievas su manimi kalba per mano širdies pajutimą ir per kitus žmones. Kai pajuntu širdies kvietimą ką nors daryti, stengiuosi apie tai pasikalbėti su kitais ir tada ta mintis manyje susiguli – pasitvirtinu sau, ar aš esu apie tai, ar ne“, – pasakoja Giedrė Grigienė.

Planuodama su vaikais vaidinti Šventojo Rašto dalį, kuri yra skaitoma per Verbų sekmadienį, Giedrė atvirauja, kad jai pačiai Šv. Velykų laukimas yra rimties ir laukimo laikas, kuris skatina apmąstyti Jėzaus kančią – kiek jis save paaukojo ir kodėl tai padarė. „Man tai ir ko nors atsisakymo laikas, pavyzdžiui, nevalgau ledų, kuriuos labai mėgstu, kitų saldumynų, neklausau muzikos, o stengiuosi daugiau skaityti krikščioniškos literatūros,“ – pasakoja Giedrė. „Daugiau gylio, daugiau apmąstymų ir mažiau pasaulio triukšmo.“

„Kol dar nieko nebuvo, iš pradžių buvo tiktai Dievas… Jam pasidarė liūdna, nes jis buvo vienas, bet buvo pilnas meilės ir norėjo visus mylėti… Todėl jis sukūrė Dangų ir Žemę…“, – katalikišką pasaulio suvokimą vaikams perteikia Giedrė. „Ir maistą…“ – į jos pamoką įsijungia vaikai. „Saulę ir mėnulį“, – pratęsia Giedrė. „Ir žmones..“, – savo žiniomis neatsilikti bando jos klausantieji.

Giedrę kalbino Justė

Svarbu!

Kviečiame prisidėti

Socialinių veiklų laikraštis

Matulaičio Respublika

LithuaniaEnglish