/Scroll down for English version/
Labas. Pirmiausia, gal gali šiek tiek papasakoti apie save?
Mano vardas yra Aydin Ahmet Firat. Man 26 metai ir aš esu iš Turkijos. Turiu vieną brolį, kuris už mane jaunesnis 3 metais. Aš studijavau tarptautinių ryšių bakalaurą ir tuo pačiu metu jungtinį teisės laipsnį. Dabar studijuoju magistrą – tarptautinių ryšių. Labai trumpai galiu apibūdinti savo asmenybę taip: žmogus, kuris mėgsta skaityti, tyrinėti, rašyti, keliauti, piešti, mokytis ir pasakoti žmonėms, ką išmokau.
Kaip pirmą kartą čia atsidūrei? Kodėl Lietuva? Ir kodėl mūsų organizacija?
Paskutiniais bakalauro studijų metais aš supratau, kad man reikia pabandyti kažką naujo, išbandyti save ir padaryti kažką gero žmonėms. Tuo metu aš dirbau su vaikais, kurie kovoja su vėžiu, bet tai man nebuvo pakankamai. Ypač, būti čia, kur gyvenu, pasidarė labai nuobodu. Pagalvojau, kad noriu kažkam padėti kitoje šalyje ir duoti išbandymą savo asmenybės augimui. Lietuva nebuvo ta šalis apie kurią pirmą pagalvojau, kai pradėjau ieškoti projektų. Taigi, pirmiausia pamačiau ,,Atviros bendruomenės’’ Matulaityje projektą, bet ne tai, kad jis Lietuvoje. Kadangi, neturėjau žinių apie Lietuvą – ieškojau informacijos internete. Ir radau – Vilnių, tai pasirodė lyg gabalėlis dangaus, miestas ir šalis, kuri padarė milžinišką progresą po sovietų okupacijos. Iš karto užpildžiau projektą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad galvoje nekilo sąmyšis, kai pagalvojau, kad savanoriausiu su ypatingais žmonėmis, kurie turi intelekto sutrikimą, nes niekada neturėjau tokios patirties. Tada prisiminiau savo vaikystės draugą, kuris turėjo intelekto sutrikimą, bet buvo nuostabus žmogus su ypatinga meile širdyje. Pagalvojau, puiki proga save išbandyti ir štai – mane priėmė.
Koks buvo laikas čia? Ar sunku buvo išvykti?
Apibūdinant laiką čia, noriu pasakyti, kad tai buvo geriausias laikas mano gyvenime. Iš pradžių buvo sunku, kaip visada, bet be sunkumų netobulėčiau, kaip asmenybė, o paskui aš mėgavausi kiekviena minute su šiais žmonėmis. Tai net nebuvo darbas, aš tiesiog kartais padėdavau jiems, o šiaip tiesiog buvau, kol tapau šios bendruomenės dalimi. Buvo labai smagu, ypač stovyklos ir rekolekcijos. Negaliu nepaminėti, kad mano kolegos buvo nuostabūs žmonės, su jais viskas buvo lengva ir gera. Ir asmeninis gyvenimas Vilniuje buvo puikus. Aš susiradau daug draugų su kuriais smagiai leidome laiką ir viskuo dalijomės. Ir svarbiausia, išgyvenau šaltą žiemą :D. Laikas prabėgo labai greitai, norėjau jį pratęsti, bet nepavyko. Buvo labai sunku išvykti, bet jau skrisdamas atgal į Turkiją – nusprendžiau grįžti čia, kuo greičiau.
Po metų, šį rudenį tu sugrįžai, koks buvo antras kartas čia?
Dar būdamas Turkijoje dariau viską, kad tik galėčiau čia sugrįžti, todėl įstojau į magistrą, kad galėčiau čia grįžti bent pusmečiui su ,,Erasmus’’ programa. Šis laikas čia buvo tikrai kitoks, nes prasidėjo karantinas. Pirmiausia, atvykęs čia turėjau praleisti 14 dienų saviizoliacijoje. Po saviizoliacijos turėjau 20 dienų, kai viskas dar buvo atidaryta, vyko socialinis gyvenimas ir galėjau eiti savanoriauti. Stengiausi mėgautis kiekviena minute. Tada griežtesnis karantinas uždarė mane studentų bendrabutyje su mokslais nuotoliniu būdu, kurie buvo labai įdomūs ir vertingi, nors net ne dėl to čia atvykau. Svarbiausia, kad nei karto nesigailėjau, kad sugrįžau.
Ar bus trečias kartas, kai sugrįši čia?
Trečias, ketvirtas, penktas…Aš noriu čia kurti savo gyvenimą. Aš labai myliu Lietuvą ir ypatingai, žmones, kurie čia gyvena. Viskas bus gerai, aš sugrįšiu vėl – ateinantį rudenį.
Aydin, Turkija.
Hello. First of all, maybe you can tell a little bit about yourself?
My name is Aydin Ahmet Firat. I am 26 years old and I am from Turkey. I have one brother who is 3 years younger than me. I studied for a bachelor’s degree in international relations and at the same time – a joint law degree. Now I am studying for a Master’s degree – in International Relations. I can very briefly describe my personality: a person who enjoys reading, researching, writing, traveling, drawing, learning and telling people what I have learned.
How did you get here for the first time? Why Lithuania? And why our organization?
In my final year of undergraduate study, I realized that I needed to try something new, test myself and do something good for people. At the time, I was working with kids who are struggling with cancer, but that wasn’t enough for me. Especially, being here where I live has become very boring. I thought I wanted to help someone in another country and give a test to my personality growth. Lithuania was not the country about I first thought of when I started looking for projects. So, I first saw the ,,Open Community’’ project in Matulaitis, but not that it was in Lithuania. I didn’t know anything about Lithuania, I searched for information on the Internet. And I found Vilnius, it looked like a piece of heaven, a city and a country that had made huge progress after the Soviet occupation. I immediately completed the project. I would be lying if I said that there was no confusion in my mind when I thought I would volunteer with special people who have intellectual disabilities, because I have never had such an experience. Then I remembered my childhood friend who had an intellectual disability but was an amazing person with a special love in his heart. I thought that it will be a great opportunity to try myself and I was accepted.
How would you describe the time here? It was hard to leave?
Describing the time here, I want to say that it was the best time of my life. At first it was hard, as always, but I wouldn’t grow up as a person without difficulty, and then I enjoyed every minute with these people. It wasn’t even a job, I just helped them sometimes, and I just was there until I became part of this community. It was a lot of fun, especially the camps and retreats. I also have to mention that my colleagues were wonderful people, everything was easy and good with them. And personal life in Vilnius was great. I found a lot of friends with whom we had a great time and shared with everything. And most importantly, I survived the cold winter :D. Time passed very quickly, I wanted to extend it but failed. It was very difficult to leave, but already on the plane when I flew back to Turkey, I decided to get back here as soon as possible.
A year later, in this fall you came back, what was the second time here?
While I was still in Turkey, I did everything I could to get back here, so I started studying for a master’s degree, so I can come back here for at least half a year with the Erasmus program. This time here was really different, because of quarantine. So first of all, when I came here I had to spend 14 days in self-isolation. After self-isolation, I had 20 days when everything was still open, social life was going on and I could go volunteer. So I tried to enjoy every minute. Then stricter quarantine locked me in a student dormitory with just studies, it was very interesting and valuable, but not because of them I came back here. Most importantly, although the time was different, but I am still glad to be back.
In the end, will there be a third time, when you come back here?
Third, fourth, fifth … I want to build my life here. I love Lithuania very much and especially the people who live here. Everything will be fine. I’ll be back again next fall.