Apie žiemą ir jausmus

„– Na štai, – tarė Ežiukas. – Pagaliau ir sulaukėme. Sninga. Visas miškas buvo baltas, o sniegas vis krito ir krito, ir atrodė, niekada nebesiliaus. Buvo taip gražu, kad Ežiukas su Meškiuku gręžiojosi į visas puses ir negalėjo atsižiūrėti.“

Sergėjaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke“ yra visi keturi metų laikai. Ežiukas ir Meškiukas, jų būtis, yra pirmoji mano asociacija, kai mąstau apie tai, kaip mus veikia žiema. Norėčiau sakyti – natūraliai. Kaip ir kiekvienas metų laikas, ji atneša savas dovanas ir savus iššūkius. Kita vertus, jau lapkričio pradžioje girdžiu žmones kalbančius apie tai, kaip sunku ištverti šį tamsų laiką. Laiką, kuris atrodo reikalauja iš mūsų daugiau nei kiti metų laikai.

Pradėsiu nuo fizinio žiemos aprašymo. Tai laikotarpis, kuriam būdinga šaltis ir tamsa. Laikas, kai niekas neauga ir neduoda savo vaisių. Žemė tarsi užmigusi, užsidariusi. Gal dėl to mano mintyse taip greitai atsirado Ežiukas ir Meškiukas. Realybėje šie gyvūnai žiemą keliauja miegoti, dėl to, skirtingai nei žmogus, nelieka be aplinkos palaikymo.

O kaip žmogus išgyvena žiemą? Žmogaus kūnas taip pat lėtėja. Kraštuose, kuriuose žiema yra šalta ir tamsi, žmonių aktyvumas stipriai sumažėja. Kūnas dažniau renkasi poilsio režimą, kuris reikalauja mažiau energijos išeikvojimo. Žmogaus būtis lieka su minimaliu aplinkos palaikymu, kuomet reikia papildomai save šildyti, taupiai maitintis sukauptomis maisto atsargomis, neeikvoti jėgų pertekliniams judesiams, nes visi jie reikalauja papildomų resursų. Bet tokios žiemos mes nebeišgyvename?!. Maisto apstu prekybos centruose, aktyviems reikia būti kur kas labiau, nes šildymo sezonas reikalauja didesnių finansinių resursų. Bėda ar galimybė yra ta, kad mūsų primityviosios smegenys, norime mes to ar nenorime, vis vien nuskenuoja šaltį bei tamsą ir organizmo lėtėjimo programa įsijungia beveik nevalingai. „Žiemos programa“ mūsų kūne neretai sužadina tam tikrus poreikius: mes turime labiau rūpintis savimi (šildyti patalpas, šilčiau rengtis ir t.t.), turime turėti pakankamai resursų, kad išgyventume (maisto ir kuro), o tam, kad visa tai pasiektume, turime dar ir kovoti su savo organizmo pasyvumu. Šių trijų komponentų iškilimas gali būti pakankama priežastis, kad mus aplankytų niūrūs, bejėgiškumą keliantys jausmai. Kodėl?

Asmuo gali būti visoks: linksmas ir liūdnas, švelnus ir atstumiantis, mylintis ir nekenčiantis, besirūpinantis kitais ir galvojantis apie save, kaupiantis ir išlaidaujantis, aktyvus ir pasyvus…. Taip pat suvokiu ir tai, jog nepaisant dviejų polių egzistavimo mumyse, mes vis tiek labiau tapatinamės ir pažįstame tik vieną jų, o kito vengiame, nuvertiname, gal net niekiname. Taigi, žiemai mus sulėtinus, mes esame savotiškai priversti sutikti save mažiau produktyvų, mažiau galintį. O tai ne vienam mūsų reiškia pažeidžiamumą, gal net mažesnį vertingumą savo ir kitų akyse. Blogai yra ne tai, kad mes šiuo metų laiku nudirbame mažiau darbų, sukuriame mažiau vertingų projektų, norime daugiau miego ar ramaus laiko su knyga. Blogai, kai mes nepriimame, menkiname ar net niekiname tokį save.

Ar galime savimi džiaugtis, kai „darymo“, „siekimo“, „augimo“ programos sulėtėja iki minimalaus rėžimo? Sulėtėjus kūnui, pagaliau mus pasiveja mūsų jausmai. A. Kamiu rašė: „Nugyvenus vieną dieną laisvėje, galima dešimt metų kalėti ją apmąstant“. Tik ar nebūna taip, kad pirmiausia mus pasiveja tie jausmai, nuo kurių mes ir bėgome į aktyvumą? Gali būti, kad sulėtėjus kūnui, save sutinkame pavargusius, alkanus ir sušalusius… Kol žemė miega, mes atsiduriame tam tikroje akistatoje su savimi. Tyloje ir tamsoje… Ir vieniems mums tai sukuria jaukumą, o kitiems – liūdesį, nusivylimą, norą kuo greičiau pabėgti iš šios erdvės.

Visgi tikiu, kad mumyse gyvena „vidinis išminčius“, ir kad turime bent dvi galimybes išgyventi žiemą: pirmoji – smerkti, liūdėti ir nusivilti nepavasariniu/nevasariniu savimi ir pasauliu, antroji – leisti tam „vidiniam išminčiui“ apeiti mūsų vidines valdas, palytėti tas mūsų dalis, kurios neranda laiko ir erdvės vasarą, pasirūpinti, kad sutiktume save santykiuose, knygose, filmuose, kurie šildo ir maitina.

Pabaigai… Viename pokalbyje smuikininkas D. Garrett pasakė: „Groju tiek, kiek prieš tai pailsiu. Kuo daugiau pailsiu, tuo daugiau groju.“ Kuo daugiau įsižieminsime, tuo nuostabesnių žiedų mūsų viduje atsiras pavasarį. Linkiu drąsos sutikti ir apkabinti savo vidinę žiemą. Jei tai daryti baisu ir norisi nuo visko bėgti, apsidairykite, gal esantis šalia jaučiasi labai panašiai? Juk dviese žiemoti – kaip tam Ežiukui su Meškiuku –  drąsiau.

Vaida, psichologė

 

 

Svarbu!

2proc

Socialinių veiklų laikraštis

Matulaičio Respublika

LithuaniaEnglish